Ar seniai leidot sau ramiai paskaityti knygą, žurnalą vakare prie arbatos puodelio, kai tuo tarpu jūsų ikimokyklinukai ramiai sau žaidė su savo žaislais? Ar nebijot nusivesti savo vaikų į geresnį restoraną nebijodami, kad jūs ne tik ramiai nepasėdėsite bendraudami su savo vyru, bet dar ir turėsite pastoviai lakstyti paskui savo mielas atžalas ir galbūt atsiprašinėti už triukšmą ir chaosą prie gretimų staliukų užkandžiaujančių žmonių? Internete jau seniai lauktos knygos pasirodymas ” Bringing Up Bebe” sukėlė tikrą diskusiją.
Autorė Pamela Druckerman, amerikietė auginanti savo vaikus Prancūzijoj sakosi išmokusi iš prancūzų tėvelių tam tikrų vaiko auginimo paslapčių, kurios leidžia ne tik neignoruoti natūralių vaiko poreikių, bet ir mėgautis savo paties suaugusiųjų gyvenimu. Trumpai apie knygą galite pasiskaityti Wall Street Journal. Autorė pradeda pasakojimą, kaip jie su vyru sedėdami restorane pastoviai gainiojasi paskui savo neramų vaiką paskubomis kimšdami maistą ir ragindami padavėją, kai tuo tarpu prancūzai ramiai sau pietauja, o jų atžalos ramiai sėdi savo kėdutėse. Kur slypi paslaptis ? Trumpai reziumuojant :
1. Prancūzų vaikai yra mokomi palaukti. Pvz.,jei saldainį galima, kaip desertą suvalgyti ketvirtą po pietų, tai net gavęs dovanų saldainį vaikas išlauks būtent iki šios valandos ir tik tada jį suvalgys. Kaip pavyzdys primenamas Zefyrų Eksperimentas, kur labai mažai vaikų turėjo kantrybės išlaukti 20 min.
2. Turėdamas vaikų , neprivalai aukoti savo suaugusiojo gyvenimo. Pvz., vakarai skirti suaugusiems, vaikai gali dalyvauti, bet tai suaugusiųjų laikas. Tai reiškia, kad tėvai neturi jausti kaltės jausmo, kad nuolat nešokinėja ir neaptarnauja savo mažylio. Dar ir tai, kad vaikai gali žaisti vieni. Jie skatinami tai daryti. Tai jie išmoksta patys sau susigalvoti pramogų, o ne nuolat prašyti suaugusiųjų dėmesio.
3. Suaugusiojo “ne” ir reiškia ” ne”. Prancūzai nešaukia, nesibara, tiesiog jie tiki savo “ne” ir vaikas taip pat supranta, kad visa tai rimta :)
O čia taip pat amerikietės auginančios vaikus Paryžiuje straipsnis, beje pateikiantis visai kitą perspektyvą. Kad amerikiečiams labiausiai rūpi, kad vaikas išaugtų nepriklausoma asmenybe, sugebančia apginti savo nuomonę ir pasiekti savo tikslus,kai tuo tarpu prancūzai negali išsivaduoti iš savo tradicijų jungo augina nors ir daug išmokusius, bet neturinčius iniciatyvos tarnautojus.
Man pasirodė šios dvi nuomonės labai vertos diskusijos, nes manau, kad lietuviai , su savo auklėjimo požiūriu yra kažkur per vidurį. Mes vis dar labai bijome išsišokti iš priimtų normų, beje tai gali pajausti tiesiog išėjęs į kiemą ir leidęs vaikams pažaisti braidžiojant baloje, tikrai labai nemažai visiškai svetimų žmonių nepatingės tau išreikšti savo nuomonę, apie tai, kaip reikia, ir kaip negalima :) Iš kitos pusės labai norim išsiveržti iš tų suvaržymų ir tarsi kompensuoti savo disciplinuotą vaikystę . Kai tai įvyksta, tuomet tarsi pameti galvą ir jau vaikas, kaip koks dievaitis užima visą tavo laiką ir mintis. Mažąjam pypliui suteikiama savo nuomonė ir pasirinkimo laisvė, kas aišku nėra blogai ir labai humaniška :), tik iš kur po to tos krizės, kai vaikas neturėdamas autoriteto, būdamas toks mažas ir be patirties turi priimti atsakingus sprendimus, ar dar kyla klausimų, kodėl jis jaučiasi taip nesaugiai ir protestuoja? :)
Taigi, pastoviai mano mintyse kirbantis klausimas, kur ta riba? Aš noriu, kad mano vaikai turėtų kantrybės ir mokėtų palaukti, nes žinau, kad gyvenime tai jiems labai pravers. Aš noriu, kad mano “ne” būtų tikras ir mano vaikas žinotų, kad jis turi rimtą priežastį.Taip pat manau , kad tai, kad vaikas moka žaisti vienas yra puikus dalykas ne tik, dėl to,kad tuo metu jis netrukdo savo tėveliams :) Lygiai taip pat aš noriu, kad jie sugebėtų būti tvirti savo siekiuose ir neaukotų tikro savo pašaukimo dėl kažkokių bendrai visiems sugalvotų taisyklių. Ar jums kyla tokie klausimai? Gal mokate juos spręsti? :) Beje, labai noriu paskaityti šitą knygą.
